Ašaros riedėjo. Pagalvojo: „Jis neateis. Arba čia tik mano vaizduotė. Gal laiškas – pokštas.“ Jau pasuko atgal, kai už nugaros išgirdo duslų motociklo garsą. Ne bet kokį – jo. Senas, restauruotas „Ducati“. Juodas kaip naktis, blizgantis kaip ašaros.
Bet galbūt geriausia, kad ji liko nematoma. Nes kai meilė tikra, jos tęsinį kuri ne scenaristas, o pats laikas. Pabaiga.
Since no official third part exists, I’ll craft an original continuation in a narrative style, as if it were a long-lost script or a fan-inspired third chapter. Let’s call it: (Three Meters Above the Sky Part 3: Echo After the Rain) Prologas: Metai po tylos Praejo treji metai, kai Hache (Hugo) paliko Barseloną. Treji metai, kai Babi paskutinį kartą matė jo akis – nepykčio, ne skausmo, o tylios rezignacijos. Ji ištekėjo už Aleksejaus, gero vaikino, saugaus, nuspėjamo. Jų vestuvės buvo baltos, ramios, kaip sniegas, kuris niekada nekrenta Viduržemio pajūryje. Bet kiekvieną naktį, prieš užmigdama, Babi prisimindavo tą jausmą – trys metrai virš žemės, kai su Hache ant motociklo skriedavo per tiltą, o vėjas plėšė plaukus ir juoką. trys metrai virs dangaus 3 dalis online
Vaizdas neryškus, filmuota telefonu. Kalnai, rūkas. Tada – jis. Hache. Vyresnis, plonesnis veidas, barzda, randas ant antakio. Bet tos pačios akys – žalios kaip jūra prieš audrą.
– Sąžininga, – nusijuokė Hache. Nei Babi, nei Hache netapo tobuli. Jie ginčijosi dėl pinigų, dėl to, kas gamina vakarienę, dėl to, kad jis per garsiai žiūri televizorių. Bet kiekvieną sekmadienio rytą jie sėda ant jo seno „Ducati“ ir lekia už miesto. Ir tada – tik tada – pasaulis vėl tampa trys metrai virš dangaus. Ašaros riedėjo
Babi grįžo namo ir rado Aleksejų prie kavos. Jis paklausė: „Kur buvai?“ Ji atsakė: „Vaikščiojau. Galvojau.“ Jis neklausė daugiau. Aleksejus buvo geras – per geras. Gal dėl to ji ir jautėsi kalta.
Internete sklando legenda, kad egzistuoja trečioji dalis. Ne kino teatruose. Ne Netflix. O senoje Hache el. pašto dėžutėje, kurią jis atidarė tik kartą – kai nusprendė grįžti. Gal laiškas – pokštas
Hache nešoko iš džiaugsmo. Jis paėmė jos rankas: